Kaip manote - plaukti pasroviui yra silpnumo ženklas? Stiprūs žmonės priešinasi srovei, o bevaliai - plaukia pasroviui. Tiesa?


Ar plaukiant prieš srovę, ar pasroviui matome tą patį gamtovaizdį - medžius, krūmus, žolę, paukščius...  Tačiau plaukiant pasroviui reikia sutelkti visą jėgą, visą dėmesį, visą išmanymą vien kovai su srove, vien į vandenyje judančias rankas ir kojas, į plaučius, godžiai siurbiančius oro gurkšnius veidui išnyrant iš vandens.... O štai plaukiant pasroviui galima atsipalaiduoti ir gulint ant nugaros gėrėtis nuostabiais gamtos vaizdais. Galima iš labai toli įžvelgti ir be didelių fizinių pastangų nuvairuoti iki puikios įlankos, išlipti, pramankštinti kojas, pauostyti kvapnius gėlių žiedus ir toliau tęsti savo malonią kelionę. 

Tad visgi kas geriau - kovoti su srove ar džiaugtis malonia kelione pasroviui?

Ilgus gyvenimo metus didžiavausi, jog esu kovotoja. Kovotoja iš Didžiosios Raidės. Kaunuosi už teisingumą, kovoju su savo žalingais įpročiais, nepasiduodu liūdesiui, nesileidžiu sugniuždoma problemų... Netgi sukūriau ir nuo paauglystės vadovaujuosi šūkiu - žmogus nenugalėtas tol, kol pats nepasiduoda. Arba dar vienas, ne mano kūrybos, bet dažnai panaudojamas motto - kas nenužudo, tas užgrūdina...

Taip mąsčiau iki 2011 metų Kalėdų, kol nepamačiau reportažo apie teroro aktą Nigerijoje. Nesu iš tų, kurie godžiai sektų kruvinas naujienas - kas ką nužudė, susprogdino, kas ką primušė ar pan. Ir net neįsivaizduoju, kodėl šie atsitiktinai per televizorių pamatyti vaizdai man į galvą atnešė visiškai naują mintį - ar karas, bet kokia jo forma, gali būti teigiamas dalykas?


Argi karo metu būna laimingų žmonių? Net nugalėtojai patiria didžiulius nuostolius - praranda artimuosius, draugus, kūno dalis, sveikatą, materialias vertybes. Tai gal kariaudami savo vidines kovas mes ne laimime, o pralaimime, kad ir kaip stengtumėmes nugalėti? Gal tik esant visiškoje taikoje galima pasiekti tikrąją gyvenimo pilnatvę ir laimę? 

Om Shanti, Shanti, Shanti Om...