Picture
Kaip suprantu, frazė "ne aš gydau, Reiki gydo" yra gana populiari tarp reikistų. Iš pradžių nesusimąstydama ir aš kartojau šią frazę, kol nepradėjau mąstyti...

"Ne aš gydau, Reiki gydo" frazė mažina ego, tad neleidžia reikistui seanso metu dėti į pacientą savo energiją arba užsikrauti sau gydomo žmogaus karmą. Svarbu nepamiršti, kad esi tik energijos laidininkas ir nepradėti gydyti savimi. Gydyti sava energija taip pat galima (juk yra ne mažai ekstrasensų), tačiau tai pavojinga pirmiausia gydovui - reikia ruoštis, mokytis, mokėti apsivalyti ir apsisaugoti. O štai gydymas Reiki energija yra saugus, jei laikomasi saugumo reikalavimų.

Tačiau ši naudinga frazė turi ir kitą pusę, apie kurią kažkaip nelabai kas kalba, o gal nelabai ir galvoja. Kai visą atsakomybę perduodi Reiki energijai, tai sumenkini savo kaip laidininko vaidmenį. Ir tada kaip ir nebėr poreikio tobulintis. Kam mest rūkyti, nustoti valgyti mėsą, jei ne aš gydau, o Reiki? Kam kontroliuoti savo mintis, žodžius, veiksmus, jei gydai ne tu? Visada turi pasiteisinimą - "ne aš gydau, Reiki gydo".

Kai galvoju apie Reiki ir reikisto santyki, galvoje kyla rašalinio parkerio vaizdinys.Reikistas yra parkeris, o Reiki - rašalas. Be parkerio rašalas tebūtų spalvota dėmė, kleckas ant popieriaus lapo. O parkeris be rašalo negali rašyti ir yra tik daiktas, neatliekantis savo pagrindinės funkcijos. Visai nesvarbu, kaip atrodo parkeris - auksine plunksna ar pagamintas Kinijoje. Be rašalo parkeris yra tik daiktas. O be parkerio rašalas yra tik spalvotas skystis.

Savaime peršasi tolimesnė minties eiga - juk parkeris, net ir su rašalu, negali rašyti pats savaime. Reikalinga parkerį laikanti ranka. Nuo to, kas laiko parkerį, priklauso kas bus su juo daroma - gal ant popieriaus lapo gražiai guls žodžiai, susijungiantys į širdis virpinančią poemą? O gal tas rašalu pripildytas parkeris voliosis stalčiuje nenaudojamas?

Manau vienodai svarbūs yra trys dalykai:
1. Suvokimas, jog gydo Reiki, o ne reikistas
2. Suvokimas, jog gydymo procese reikistas lygiai toks pats svarbus, kaip ir Reiki
3. Ką reikistas veikia su Reiki? Naudoja tik sau? Tik savo artimiesiems? Tik draugams? Tik žmonėms? O gal tik turi ir nieko su tuo nedaro?

 
Picture
Žinote, šitą įrašą maniau pradėsiu vienaip, tačiau kai atsidariau naują puslapį, kai susiradau internete geriausiai įrašą iliustruojančią nuotrauką ir ją čia įkėliau, mano galvoje atsirado visai kitas pirmas sakinys.

Štai jis:

Dėkoju Reiki energijai, kuri man labai padeda plėsti savo suvokimą. 

Pastaruoju metu vos per kelias savaites suvokiau žymiai daugiau, nei per pastaruosius kelis metus. Taip yra todėl, kad Reiki energija pirmiausia prateka per  Sahasrara (सहस्रार, Sahasrāra) - Viršugalvio čakrą (siejama su kankorėžine liauka), paskui per Ajna (आज्ञा, Ājñā) - Kaktos čakrą (arba trečioji akis (siejama su hipofize)),  Vishuddha (विशुद्ध, Viśuddha) - Gerklės čakrą (siejama su skydliauke)  ir Anahata (अनाहत, Anāhata) - Širdies čakrą (siejama su užkrūčio liauka).  Tad kiekvieną kartą kai darau sau ar kam nors kitam seansą, aš tobulėju, plečiu suvokimą, gryninu širdį.

Dėkoju žmonėms, kurie kategoriškai blogos nuomonės apie mane. Jūs tapote mano Mokytojais. Ačiū Jums! Jūsų neigiamas nusistatymas leido man dar kartą gerai apžiūrėti save, pamatyti kas aš esu ir kas nesu, ir atvėrė labai daug tiesų.

Pirmiausia tai supratau, jog tai, ką manyje mano kiti ir tai, kas manyje yra iš tikrųjų, gali visiškai nesutapti. Kadangi kitus vertiname pagal savo paties pavyzdį, patirtį ir pojūčius, kiekviename kitame žmoguje iš tikrųjų matome tik savo paties atspindį. Tad jei kituose žmonėse matote meilę, pats esate Meilė, o jei kituose matote priešus.... Kas tada esate Jūs?

Taip pat supratau, kodėl galima perskaityti šimtus knygų apie dvasingumą, tačiau nei per žingsnį nepajudėti link jo. Jei siekiame tik žinių, jos mūsų nepriartins prie Dievo. Tik tai, ką mes išgyvename, pajaučiame, tik tai įsirašo į mūsų Dvasią ir išlieka amžiams. Todėl galime skaityti didžių Mokytojų parašytas knygas, tačiau nieko iš tikrųjų neišmokti, jei nepradėsime gyventi tuo, jei nepajausime širdimi ir jei joje neįrašysime žinojimo.

Supratau, ką norėjo pasakyti Kristus, liepęs atsukti kitą skruostą skriaudėjui. Kokia gi natūrali reakcija į neigiamą mums siunčiamą energiją? Akis už akį, dantis už dantį, ar ne taip? Bet... neigiama mintis gimdo neigiamą mintį ir jų vis daugėja. Štai kodėl negalima linkėti pikto piktiems žmonėms. Taip mes ne taisome situaciją, o ją tik bloginame, mes tik prisidedame prie neigiamų minčių kiekio augimo! Net jei mūsų pasipiktinimas šventuoliškas, neigiamomis mintimis mes žudome savo pasaulį. Tik Meilė, Taika ir Ramybė išgelbės mus visus.

Dar visai neseniai ir pati jaučiausi geresnė už kitus. Ne, galbūt ne Jus, kurie skaitote šį sakinį. Na, bent jau geresnė už žudikus, prievartautojus ir vagis. Jaučiausi geresnė ir nesupratau, jog esu pakliuvusi į pinkles...

Ar jums nebūna, kad kartais žmogui bandai išaiškinti savo požiūrį, stengiatės perteikti savo elgesio motyvus, tačiau tas žmogus vis tiek niekaip jūsų nesupranta? Man taip būna ir ne kartą. Šiandien ryte supratau kodėl! Ogi todėl, kad tu kalbi apie savo sielą, o žmogus nepakelia akių nuo tavo purvinų batų.... Batus auniesi, kad nešaltų kojos, kad nenusimuštum nykščio į akmenį. Natūralu, jog jie sutrinti ir purvini. Tačiau ne visi žmonės sugeba pakelti savo žvilgsnį nuo purvinų batų ir pažvelgti kitam tiesiai į akis... Jei žiūrėtume visiems į akis, nepastebėtume jų purvinų batų, kurie gi ir skirti mums braidžioti po balas ir neperšlapti kojų... :)Tad ačiū, mano didieji Mokytojai, kad atvėrėte man akis ir padėjote suvokti daug naujų dalykų. Be Jūsų paniekos nebūčiau nuėjusi tiek toli ir nebūčiau suvokusi, jog Žinojimas yra visai čia pat, tiesiai po ranka, o Mokytojas yra kiekvienas sutiktas žmogus.