Vien tai, kad skaitote šį sakinį rodo, jog einate dvasinio tobulėjimo keliu. 

Nėra vienintelio, teisingiausio kelio ir manasis būdas nėra geresnis už jūsiškį (ar atvirkščiai). Tačiau stebėdama save ir bendrakeleivius pastebėjau bendrą tendenciją, ydą, kurią mes visi turime įveikti... Kai imame judėti į priekį, imame domėtis, vertinti, analizuoti, dairytis aplinkui ir lyginti save su kitais. Imame aiškiai matyti ribą tarp to, kas gera ir bloga, kas geraširdiška ir piktavališka, kas egoistiška ir pasiaukojančio. Ir tai gerai, tiesiog puiku, nes nematydami skirtumo tarp juodos ir baltos mes negalėsime rinktis vieno iš dviejų, negalėsime rinktis baltos.

Tačiau štai čia tyko baisus pavojus. Imam SMERKTI tuos, kurie, anot mūsų, nepakankamai dvasingi, nepakankamai kilnūs, nepakankamai pasiaukojantys... Dar blogiau, imam NIEKINTI kitaip mastančius, kitaip besielgiančius. O tada imam LINKĖTI PIKTO tiems, kurie, anot mūsų, žiauriai elgiasi ar yra egoistai. 

Jei smerkiam, niekinam kitus, vadinasi aukštinam save. Jei linkim blogio blogai besielgiantiems, tai... kuo gi mes skiriamės nuo jų? 

"Jūsų tikslas kurti save iš naujo kiekvieną Dabarties Akimirką ir siekti realizuoti geriausią savo pačių versiją - Koks Aš Galiu Būti" Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"

Ar žinote, kad egzistuoja tik ši akimirka, tik šis širdies stuktelėjimas? Nėra nei praeities, nei ateities, yra tik dabartis. Kol perskaitėt pirmus du sakinius, mirė milijonai ląstelių ir gimė milijonai naujų ląstelių. Pavyzdžiui, skrandžio gleivinė visiškai pasikeičia per penkias dienas, oda - per mėnesį. Per šešias savaites palaipsniui pasikeičia visos kepenų ląstelės. Kasmet 98% žmogaus kūną sudarančių atomų pakeičia nauji, o per trejus metus organizmas visiškai atsinaujina. Tai reiškia, kad šiandien mes turim visiškai kitą kūną, nei turėjom prieš 3 metus. Ir visa tai tik fiziniame mūsų gyvenimo plane...

Kai gavau I Reiki pakopą, Mokytojas Virginijus Mockus davė kiekvienam po kortelę su 5 Mikao Usui  sukurtais gyvenimo principais:   
1. Nuo šios dienos esu be pykčio.   
2. Nuo šios dienos esu ramus - be įtampos.    
3. Esu be melo, sąžiningai uždirbu pragyvenimui.     
4. Esu mylintis, atleidžiantis ir malonus visiems.    
5. Jaučiu dėkingumą gyvenimui už viską

Turiu pripažinti, kad tik dabar imu tuos principus suvokti... Kaip ir tai, ką žinojau jau seniai - gyvename iliuzijų pasaulyje ir tai, kas atrodo neginčijamai tikra, yra tik iliuzija, mūsų pačių sukurta tam, kad galėtume išreikšti save ir sukurti save. Kiekvieną akimirką kuriame Save. Kiekvienos akimirkos sprendimas, kiekvienos akimirkos mintis kuria mus, mūsų ateitį. Kiekvienas veiksmas, žodis ir mintis kuria Gyvenimą. Mes patys sprendžiame, kokiais norime save sukurti - geraširdiškais, rimtais, linksmais, kilniais, paniurėliais, žiauriais, atsakingais, vėjavaikiais... Ir galime būti bet kuriuo iš visų įmanomų variantų. Jei tik taip nuspręsime... 

"Prisiminkite, kad jus apibūdina kiekvienas jūsų veiksmas. Kiekviena mintis turi kūrybinės energijos užtaisą. Kiekvienas žodis perteikia jūsų tiesas.
Pažvelkit į save, ką jūs šiandien veikėte. Ar taip pasirinkote apibūdinti save?
Paanalizuokite, ką jūs šiandien galvojote. Ar tai trokštate sukurti?
Paklausykite, ką jūs šiandien kalbate. Ar tai norėjote pasakyti?
Kiekviena jūsų gyvenimo akimirka yra šventa. Tai kūrybos akimirka. Kiekvienas mirksnis yra nauja pradžia. Kiekvieną sekundę gimstate iš naujo."
Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"
Gal šmėkštelėjo mintis - O SIAUBE!  Tai ką, jau ir nosies pasikrapštyti negalima, nes tai kuria mano ateitį? Ką gi... ar nenutrūkstamo kūrybos proceso suvokimas yra slegianti atsakomybė, ar maloni galimybė keisti save vėlgi priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Aš renkuosi džiaugsmą ir tas pasirinkimas jau pripildė mano gyvenimą juoku. Bet tai nereiškia, jog pasirinkau teisingai. Nėra teisingo arba neteisingo kelio, yra tik kelias, kuriuo jūs pats nusprendžiate žingsniuoti. Jei rimtumas, mąsliai suraukta kakta yra tai Kas Esate Iš Tiesų, kuo norite Būti, tuomet tai jūsų kelias. Jei nusprendėte pykti, keršyti, niekinti, smerkti - tai jūsų kelias, kuriantis Jus. Tai nėra blogas pasirinkimas, nes ten kur juoda, yra ir balta. Žiaurūs žmonės sukuria galimybę žmonėms, pasirinkusiems Atjautos kelią, kurti Save užjaučiančiomis kitus mintimis, paguodos žodžiais ir veiksmais, gelbėjančiais Pasaulį. Be Savanaudžių nebūtų ir Altruistų, be Žudikų nebūtų ir Gynėjų, be Mokinių nebūtų Mokytojų. Klausimas tik vienas - ar tai, ką kuriate, kuriate sąmoningai? Ar leidžiatės vedami iliuzijų ir nesėkmėmis (kurios yra taip pat iliuzijos) kaltinate visus aplinkui?

Kaip ne žinoti, o suvokti iliuzijas? Medituoti. Galima meditaciją sureikšminti ir prikurti šimtus ritualų, be kurių neva negalima medituoti. Pvz., medituoti tik skambant tam tikrai muzikai, tik tada, kai uždegtos žvakės, tik tada kai sutemę, tik vienumoje ar atvirkščiai - tik tada, kai susirinkę bendraminčiai. O galima medituoti bet kada - valant dantis, laukiant lifto, plaunant indus, laukiant, kol žiemą sušils automobilio variklis. Kas yra meditacija? Meditacija yra tiesiog Buvimas. Ne darymas, ne galvojimas, ne kalbėjimas, o būvimas čia ir dabar, šia akimirką. Tai Tyla ir Būvimas. Kai galvoje neūžia šimtai kasdienių minčių, ateina Mintis, Žinojimas. Kai tiesiog Būni, gali pajauti, Kas Iš Tiesų Esi. Ir neeikvoti energijos tam, kas nekuria tavęs. 

"Jei negalite, neturite pakankamai laiko, turite daug darbų, jei randate dar daugiau kitų užsiėmimų, vadinasi esate pakliuvę į Tuštybės ratą, Iliuziją, Esate ten įtraukti dar stipriau, nei galėjote įsivaizduoti." Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"

Tad kuo gi renkatės Būti? Iliuzijų valdovais ar vergais?

Šiandien - didi diena ir dar vienas platus žingsnis link svajonių išsipildymo! Reiki terapija rado sau  namučius adresu Saltoniškių g. 29/ Sėlių g. 3, Vilnius. 

Truputį papasakosiu apie įmonę, kuriai priklauso pastatas. Man ji sukėlė nostalgiškus sentimentus ir buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent šią vietą :)

UAB Puntukas  taip vadinasi ši neeilinė įmonė. Ji įkurta 1938 m kaip nedidelė metalą apdirbanti įmonė. Šiandien jos veiklos sritis labai plati - spaustuvė, viešasis maitinimas, patalpų nuoma, poilsio namai, aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, medicininių baldų ir kompensuojamos įrangos gamyba bei remontas, keltuvai ir liftai neįgaliesiems ir dar begalės dalykų. Pastatas dvelkia senove. Bet ne ta garbinama, o Sovietų sąjungos laikų senove :) Koridoriuose ant palangių stovi gėlės, akivaizdžiai čia praleidusios savo paskutinius 10 metų :)

Žiūrint akimis, pastatas ne itin jaukus. Tačiau mano širdis įsimylėjo į tą vietą iš pat pirmo žvilgsnio :)


Daugiau nuotraukų čia

Nesu Abba gerbėja, bet daina "Money money" labai gerai atspindi mano (o gal ir jūsų?) požiūrį į pinigus. Dirbam dieną naktį, kad uždirbtume pinigų, o jų vis trūksta ir trūksta... Dabar dvasingi žmonės turėtų man pasakyti, kad ne piniguose laimė, o žmonės su jumoro jausmu turėtų papildyti - ne piniguose laimė, o jų kiekyje.

Ir žinot, visi teisūs! Teisūs, kad pinigų nuolat trūksta, kad laimė ne piniguose ir kad laimė turėti daug pinigų, t.y. galimybė gyventi savęs nevaržant ir įgyvendinant visas svajones.

Aš esu iš tų žmonių, kuriems pinigų nuolat trūksta. Taip pat atvirai pripažįstu, jog noriu turėti jų pakankamai, kad galėčiau sau leisti daug daugiau, nei leidžiu sau dabar. Štai šioje vietoje mes natūraliai priėjome prie ankstesnės temos - apie norus ir jų (ne)išsipildymą. Tai pritaikoma ir norui turėti daugiau pinigų.  Nori turėti daugiau pinigų? Gerai! Norėk! Ir visata pasistengs juos atitolinti nuo tavęs, kad galėtum nevaržomas jų norėti... :)

Tad seka labai logiška išvada, jog jei nori gyventi nieko nestokodamas, turi performuluoti užsakymą iš "noriu" į "esu". Visas sakinys skambėtų taip - aš esu turtinga.

Tačiau mūsų protas tikrai nekvailas ir, jei piniginėje švilpauja vėjai, sunku įtikinti save, kad kiekvieną kartą įkišus ranką į kišenę ištrauksi po šimtinę... Kad ir kaip uoliai kasdien kartotum "aš esu turtinga, aš esu turtinga, aš esu turtinga". Ką daryti?

Labai logišką išeitį pasiūlė Dievas (III Pokalbių su Dievu knyga). Gyvenimo, savęs kūryba vyksta trijuose lygmenyse - mintyse, žodžiuose ir darbuose. Tad, jei neišeina perversti mąstymo, nuoširdžiai ir nepajudinamai tikėti, jog iš kišenes drasko pinigai, tuomet reikia imtis nuo kito galo - keisti veiksmus. Kitaip tariant, jei nori būti turtingu, turi elgtis taip, lyg būtum turtingas. Taip veiksmas po veiksmo, žingsnis po žingsnio įtikinsime protą, kad mums tikrai nieko netrūksta.

Vienas iš geriausių būdų įtikinti protą, jog pinigų netrūksta yra dalinimasis. Dalinkitės pinigais ir jie sugrįš padvigubėję. Na pagalvokit - kai mokate sąskaitą už šildymą, iš tikrųjų mokate algas žmonėms. Kai perkate duoną ir kiaušinius, mokate algas parduotuvių darbuotojams, tiekėjams ir galiausiai gamintojams. Kai perkate Tele loto bilietą, prisidedate prie to, kad kažkas gaus dovanų mašiną (ačiū už šią puikią minti Virginijui Mockui). Jau nekalbu apie labdarą...

Tiesa yra labai paprasta - jei DALINIESI, vadinasi TURI PAKANKAMAI.

Ir dar, jei kartais kam virptelėtų mintis - o kaip gi dvasingumas! Juk nedera galvoti apie pinigus žmonėms, kurių pagrindinės vertybės yra dvasinės. Tada klausimą užduosiu aš - jei jau pinigai nieko nereiškia, kam gi juos sureikšminti? Juo labiau pinigus reikia imti, leisti, dalintis su kitais, kurti savo gerbūvį ir nesukti sau dėl jų galvos :)

Kaip jau sakiau iš pradžių - aš esu iš tų, kuriems amžinai trūksta pinigų. Todėl nieko neprarasiu, jei imsiu ir pabandysiu pakeisti požiūrį į juos. Kas prisijungiat?

O dabar, padainuokim kartu su ABBA :)

I work all night, I work all day, to pay the bills I have to pay
Ain't it sad
And still there never seems to be a single penny left for me
That's too bad
In my dreams I have a plan
If I got me a wealthy man
I wouldn't have to work at all, I'd fool around and have a ball...

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

A man like that is hard to find but I can't get him off my mind
Ain't it sad
And if he happens to be free I bet he wouldn't fancy me
That's too bad
So I must leave, I'll have to go
To Las Vegas or Monaco
And win a fortune in a game, my life will never be the same...

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

It's a rich man's world  

Jei paklausčiau kas ESI, ką atsakytum?

O jei paklausčiau tavęs, kas esu AŠ, ką atsakytum?

Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu, ką apie mane mano kiti. Man malonu, kai žmonės atsiliepia apie mane gerai ir nemalonu, kai susidaro apie mane blogą nuomonę. Kai žmonės ima vertinti mano poelgius blogai, jaučiu poreikį jiems paaiškinti savo motyvus, paskatinusius veikti vienaip ar kitaip. Taip pat labai noriu visiems patikti, nors ir suvokiu, jog visiems mielas nebūsi.

Ar jūs jaučiatės taip pat? Jei taip, tuomet pakalbėkim toliau šia tema, gerai? :)

Viską, kas mums nutinka, vertiname remdamiesi savais penkiais pojūčiais - skoniu, uosle, lytėjimu, rega, klausa. Nors tiksliau būtų - vertiname pagal tai, kokius - malonius ar nemalonius, potyrius mums vienas ar kitas dalykas sukelia.

Kiekvienas patirtas potyris padeda mums suvokti ir save. Pvz., būdama šalia skruzdelės galiu save palyginti su ja ir suvokti, kad aš esu didesnė už ją. Būdama šalia šviesiaplaukių žmonių, suvokiu, kad mano plaukų spalva yra kitokia, nei jų. Jei neturėčiau su kuo savęs palyginti, negalėčiau sužinoti, kokia aš esu iš tikrųjų.

Iš to seka išvada, kad mes save suvokiame per aplinką, o aplinką suvokiame per save.

Ar aiškiai kol kas dėstau mintį? Tęsiam?

Taigi, žmones mes vertiname pagal tai, kokius pojučius jie mums sukelia ir pagal savo paveikslą. Pats papraščiausias pavyzdys - geraširdiški žmonės niekaip negali suprasti žiauriai besielgiančių žmonių.

Mano nuomone, toks dalykas kaip objektyvus kitų žmonių vertinimas išvis neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kaip gali tiksliai suvokti kitą žmogų, jo motyvus, jei viskas, kuo gali remtis, yra tik tavo paties patirtis ir tavo paties pojūčiai?  Vadinasi, neįmanoma kito žmogaus pilnai, visu šimtu procentu suprasti, nes gali suvokti tik tą jo dalį, kurioje gali atpažinti savo paties patirtį. Kitaip tariant - visuose žmonėse matai vieną ar kitą SAVO asmenybės atspindį.

Taigi, ir tave jie suvokia per save, tavyje mato savo asmenybės atspindį.

Tuomet užduodu dar vieną klausimą - jei kiti tave vertinti gali tik pagal savo asmeninę patirtį ir suvokimą, ar verta stengtis kitiems patikti ir įtikti? Turiu omeny - ar galima save vertinti remiantis tuo, kaip tave vertina kiti, jei jų kriterijai negali būti bjektyvūs? Kurti save pagal kitų žmonių iliuzinį tavęs suvokimą? Argi ne geriau save kurti ne pagal kitųvertinimą, o pagal savo sukurtas vertybes, vadovaujantis savo širdies ir sažinės balsu?

Pabaigai kaip pavyzdį apie skirtingą to paties dalyko suvokimą noriu prisiminti mitą apie Narcizą. Apie nepaprasto grožio jaunuolį, į kurį nelaimingai buvo įsimylėjusi nimfa. Už tai, kad Narcizas neatsakė jai meile į meilę, buvo žiauriai prakeiktas - pažvelgęs į vandenį, pamatė savo atspindį ir įsimylėjo į save. Taip ir paskendo besilenkdamas iš arčiau save pamatyti.  


O dabar pažiūrėkim į ją iš kitos perspektyvos. Ištrauka iš Paulo Coelho knygos "Alchemikas":


"Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.
-Ko gi tu verki?- paklausė oreadės. 

-Aš verkiu Narcizo, -asakė ežeras. 
-Tai mūsų nestebina,- pasakė laumės.- Nors mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu. 
-Vadinasi,Narcizas buvo gražus?- paklausė ežeras. 
-Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti?-nustebo oreadės.- Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas! 
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso: 
-Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš verkiau jo, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį." 

Gal geriau reikėtų klausti - o ko ji negali?

Sakykim, žmogumi galima manipuliuoti, galima jam įteigti tam tikras idėjas ir, patikėjęs jomis, žmogus ims veikti atitinkamai. Galų gale nepamirškim apie placebo efektą... O gyvūnas? Jei gyvūnui papasakosi, kokius stebuklus daro Reiki, ar įtikinsi jį, kad tuoj tuoj įvyks stebuklas?

Prieš dešimtmetį vieną labai labai labai šaltą žiemos vakarą radau ją įbėgusią į Akropolį. Man jos pagailo, tad pasiėmiau. Pasirodė, kad ji sunkiai sirgo plaucių uždegimu ir turėjo dar vieną labai rimtą bėdą - vilko gomurį. Katėms tai reiškia skylę gomuryje.

Taigos skylutė gomuryje buvo sąlyginai nedidelė, tad ji kažkaip sugebėjo lauke išgyventi kokius metus.

Kai jai darė gomurio operaciją, teko pašalinti nosies pertvarą. Visa, ką ji tuos metus ėdė, gėrė, kaupėsi nosyje ir puvo. Nosies pertvara buvo tokia išpuvusi, kad rėmėsi į gerklę.

Nenuostabu, kad jos sveikata niekada nebe buvo tobulai gera. Turėjo ji dar ir problemėlių su sąnariukais. Bet jaunystėje dūkdavo, paskui dar buvo daug juokingų "bušido kovų" su Sirijum, mano antru katinu, kuris Taigos gyvenime atsirado po kokių 5-6 metų.

Tačiau kaip ten be būtų, 10 metų ji tai dažniau, tai rečiau buvo gydoma antibiotikais. Galų gale jie nustojo veikti. Praliginus periodą, kai jai duodami vaistai, tik sukėlė jai vėmimą. Jau išvis maniau, kad bet kurį rytą atsikėlusi ar bet kurį vakarą namo grįžusi rasiu ją nebe gyvą. Užsirašėm tiesiai pas Jakovą. Jis pasiūlė pakeisti antibiotikus ir juos ne gerti, o leisti. Sveikata pagerėjo, Taiga jau nebesiruošė mirti. Tačiau toli gražu nebuvo sveika. Toliau darė reikalus po savim, kas mane labiausiai liūdino, nes jau gerą pusmetį ji nebe galėjo miegot su mumis lovoje. Pirmiausia dėl to, kad nuolat čiaudėjo ir drabstė.. atsiprašau už išsireiškimą - snarglius. O be to ir darė po savim... Kai baigėsi naujų antibiotikų kursas, po kokios savaitės vėl atsinaujino jos liga...

Tačiau tuo metu aš jau turėjau I Reiki pakopą. Aišku, prireikė ne vieno seanso. Bet užtat dabar ji - visai kita katė! Ir vėl miega lovoje :) Kartais net atsibundu nuo jos murkimo. :)

Kartais vėl ima sunkiau kvėpuot ir pačiaudi. Kartą vėl bėgo išskyros iš nosies ir iš akių. Bet po trumpo seanso po kokių 10 min. vėl viskas ok.

Tai va tokia ta Taigos istorija... Tiesą sakant, jos beviltiška situacija buvo vienas iš motyvų, kodėl susipažinau su Reiki.

Skaitau neįtikėtinai įdomią knygą "Pokalbiai su Dievu". Šios ir kitų Neale Donald Walsch knygų, kuriose surašytas judviejų su Dievu pokalbis, reiktų ieškoti knygynuose religinės/teologinės literatūros skyriuose. Kadangi tuose skyriuose paprastai neieškau skaitinių, esu nepapratai dėkinga Vilijai už paskolintą III Pokalbių dalį. Vos perskaičiusi kelis puslapiu strimgalviais nulėkiau į knygyną, praleidau gerą valandą, kol radau šio autoriaus knygas ir laiminga parsinešiau keletą namo. 

Pavadinau Neale autorium, tačiau jis man imtų prieštarauti, nes tikrasis knygos autorius yra... Dievas. 

(Įdomu, kiek skaitytojų po paskutiniojo sakinio nustojo skaityti įrašą? :) )

Iš tikrųjų net ne apie knygą ir jos bendraautorius norėjau papasakoti. Norėjau papasakoti  šiandien perskaitytą mintį, akivaizdžią tiesą, kuri mane privertė pasijusti panašiai, kaip jaučiuosi, kai užsimušdama ieškau po visus namus akinių nuo saulės, kai jie tuo tarpu išdidžiai dairosi man nuo galvos, užmauti, kaip plaukų lankelis.... 

Tai gal pradėkim nuo pradžių...

Šiaip ta mintis visai ne nauja, tikiu, jog ir jūs, jei skaitote, domitės įvairiais dvasinio tobulėjimo metodais, būdais, keliais į nušvitimą, susidūrėte su bent keletu iš šių teiginių. Egzistuoja tam tikra priešprieša - gali turėti viską, ką tik panorėsi, tačiau negali turėti to, ko nori. Negali turėti to, ko nori, nes pats norėjimas tai nuo tavęs stumia. Kuo labiau nori, tuo labiau tolsta trokštamas dalykas.

Man šioj vietoj pasirodė painu, kaip gerai, kad ir Neale Dievą ėmė kamantinėti :)

Taigi, einam toliau. Mintis turi kuriančios galios (apie tai tikrai girdėjome visi ir ne kartą...).  Žodis irgi turi kuriančios galios ir net stipresnės, nei mintis. Veiksmas yra dar stipresnės kuriančios galios už žodį. Kūryba susideda iš trijų pakopų - minties, žodžio ir veiksmo.  "Visata neturi kito pasirinkimo, tik tiesiogiai atsakyti į tavąsias mintis." Čia pacitavau Dievą.  Ir štai paskutinis sakinys, kurį perskaičius kvatojau visa gerkle :) Kai galvojame "noriu sėkmės", visata atsako "gerai, norėk".

Ir tada besijuokdama peržvelgiau savo dažniausiai besisukiojančias mintis galvoje. Ogi tikrai, dažniausiai aš tik noriu. O kuo labiau noriu, tuo labiau visata leidžia man norėti nustumdama trokštamus dalykus tolyn, į nepasiekiamus tolius, kad nieks netrukdytų man ir toliau... norėti....

Nuo tada, kai atradau šio nuostabaus Žmogaus rašytas istorijas, žaviuosi jomis visa širdimi. Paprastai nemėgstu cituoti svetimų žodžių prieš tai neperleidusi jų per savo suvokimo prizmę, tačiau ši (ir visos kitos) istorija tokia, kad nebe įmanoma nei pridėti, nei atimti... 

***
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti: - Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų laimikį. Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: 
-Ar šis vėrinys nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
-Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į Žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo. 

Kaip manote - plaukti pasroviui yra silpnumo ženklas? Stiprūs žmonės priešinasi srovei, o bevaliai - plaukia pasroviui. Tiesa?


Ar plaukiant prieš srovę, ar pasroviui matome tą patį gamtovaizdį - medžius, krūmus, žolę, paukščius...  Tačiau plaukiant pasroviui reikia sutelkti visą jėgą, visą dėmesį, visą išmanymą vien kovai su srove, vien į vandenyje judančias rankas ir kojas, į plaučius, godžiai siurbiančius oro gurkšnius veidui išnyrant iš vandens.... O štai plaukiant pasroviui galima atsipalaiduoti ir gulint ant nugaros gėrėtis nuostabiais gamtos vaizdais. Galima iš labai toli įžvelgti ir be didelių fizinių pastangų nuvairuoti iki puikios įlankos, išlipti, pramankštinti kojas, pauostyti kvapnius gėlių žiedus ir toliau tęsti savo malonią kelionę. 

Tad visgi kas geriau - kovoti su srove ar džiaugtis malonia kelione pasroviui?

Ilgus gyvenimo metus didžiavausi, jog esu kovotoja. Kovotoja iš Didžiosios Raidės. Kaunuosi už teisingumą, kovoju su savo žalingais įpročiais, nepasiduodu liūdesiui, nesileidžiu sugniuždoma problemų... Netgi sukūriau ir nuo paauglystės vadovaujuosi šūkiu - žmogus nenugalėtas tol, kol pats nepasiduoda. Arba dar vienas, ne mano kūrybos, bet dažnai panaudojamas motto - kas nenužudo, tas užgrūdina...

Taip mąsčiau iki 2011 metų Kalėdų, kol nepamačiau reportažo apie teroro aktą Nigerijoje. Nesu iš tų, kurie godžiai sektų kruvinas naujienas - kas ką nužudė, susprogdino, kas ką primušė ar pan. Ir net neįsivaizduoju, kodėl šie atsitiktinai per televizorių pamatyti vaizdai man į galvą atnešė visiškai naują mintį - ar karas, bet kokia jo forma, gali būti teigiamas dalykas?


Argi karo metu būna laimingų žmonių? Net nugalėtojai patiria didžiulius nuostolius - praranda artimuosius, draugus, kūno dalis, sveikatą, materialias vertybes. Tai gal kariaudami savo vidines kovas mes ne laimime, o pralaimime, kad ir kaip stengtumėmes nugalėti? Gal tik esant visiškoje taikoje galima pasiekti tikrąją gyvenimo pilnatvę ir laimę? 

Om Shanti, Shanti, Shanti Om...